Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Baltrušaitis

Jurgis Baltrušaitis gimė 1883 m. Paantvardyje (Jurbarko r.), ūkininkų šeimoje, mirė 1944 m. Paryžiuje. Kunigo Kazimiero Žekevičiaus parengtas įstojo į Kauno gimnaziją. Ją baigęs atsisakė stoti į tėvų siūlomą seminariją, studijavo gamtos mokslus Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultete, kur taip pat gilinosi į literatūrą ir mokėsi kalbų. 1899 m. Baltrušaitis vedė turtingos pirklių šeimos dukterį Mariją Olovianišnikovą, vienintelę savo gyvenimo mylimąją, kuriai dedikavo visas išleistas knygas, kartu su ja užaugino sūnų Jurgį (būsimą garsų prancūzų viduramžių kultūros istoriką). Su rusų rašytoju Sergejumi Poliakovu Maskvoje 1899 m. įkūrė leidyklą „Skorpion“, kuri leido naujausią simbolistų kūrybą, jų almanachą Severnyje cvety ir žurnalą Vesy. Tarp rašytojų išpopuliarėjo Baltrušaičio salonas. Poetas buvo pažįstamas su kompozitoriumi Aleksandru Skriabinu, rašytoju Antonu Čechovu, režisieriais Gordonu Kregu (Gordon Craig), Konstantinu Stanislavskiu, Vsevolodu Mejerholdu. Debiutavo rusiškais eilėraščiais 1899 m., o jo pirmieji lietuviški eilėraščiai spaudoje pasirodė 1927–1928 m. Išleido du simbolistinės poezijos leidinius Žemės laiptai (Zemnyje stupeni, 1911) ir Kalnų takas (Gornaja tropa, 1912). Po jo mirties žmonos Marijos rūpesčiu buvo išleista rusiškų eilėraščių rinktinė Lelija ir pjautuvas (Lilija i serp, 1948). Poezija artima garsių rusų simbolistų Viačeslavo Ivanovo, Aleksandro Bloko, Valerijaus Briusovo kūrybai – jiems įtaką darė prancūzų simbolistai ir vokiečių romantikai.
1886 m. prancūzų žurnale Figaro buvo paskelbtas Žano Moreaso (Jean Moréas) simbolizmo manifestas, aktualizavęs simbolizmo terminą ir Šarlio Bodlero (Charles Baudelaire), Stefano Malarmė (Stéphane Mallarmé), Polio Verleno (Paul Verlaine) poeziją. Rusų simbolistus veikė Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) ir Artūro Šopenhauerio (Arthur Schopenhauer) filosofija, teigianti intuityvų kūrybinį pasaulio esmės pažinimą kaip priešingybę moksliniam ir kalbanti apie kūrybinį genijų. Išskiriami du rusų simbolizmo etapai: pirmajame dėl Briusovo ir kitų įtakos labiau sukta į menas menui (l‘art pour l‘art) kelią, eilėraščius vadinant subjektyvia sielos išpažintimi. Netrukus šiam etapui prigijo pesimistinio dekadentizmo etiketė. Antroji simbolistų karta, kuriai, be Vladimiro Solovjovo, Bloko, Ivanovo, Andrejaus Belo, priklausė ir Baltrušaitis, vadinosi „teurginiu“ simbolizmu – jis akcentavo meno šventumo, misteriškumo požymius, kėlė „amžinojo moteriškumo“, poetinės mūzos, meilės idėjas, teigė religinį žmonijos atgimimą. Tik religinės krypties menas gali padėti savo sielos prieštaravimuose sutrikusiam žmogui, parodydamas dvasinės būties vientisumo regėjimus. Taip simbolizmas tapo ne tik meninio stiliaus, bet ir idealistinės pasaulėžiūros požymiu, pasiaukojusio menui kūrėjo išraiška. Bendrieji simbolizmo bruožai nesuniveliavo jį kuriančių poetų – nuolat kildavo viešos diskusijos, buvo sukurti individualūs poetiniai simbolizmo variantai.
Rusų simbolistai savo atsiminimuose Baltrušaitį mini kaip niūroką, mąslų šiaurietį. Dvigubą tautinę tapatybę turėjęs poetas, rusiškai rašantis lietuvis, buvo jiems ir savas, ir svetimas. Būdamas poliglotas, Baltrušaitis ėmėsi vertimų, į rusų kalbą išvertė modernistų Henriko Ibseno (Henrik Ibsen), Oskaro Vaildo (Oscar Wilde), Moriso Meterlinko (Maurice Maeterlinck), Soreno Kirkegoro (Søren Kierkegaard), Augusto Strindbergo (August Strindberg), Knuto Hamsuno (Knut Hamsun), Džordžo Bairono (George Byron) kūrinius, jo vertimų kokybė buvo aukšto lygio. Baltrušaitis mėgo keliauti, ypač jį traukė Norvegijos ir Italijos kultūra ir gamta. 1908 m. poetas suartėjo su Maskvoje gyvenusiu Baliu Sruoga ir kitais lietuviais, dalyvavo jų savišalpos draugijos veikloje, rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėliais, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų likimu. Jauniesiems lietuvių rašytojams didelį poveikį darė ir jo simbolistinės kūrybos filosofinis abstraktumas, ir platus kultūrinis akiratis, ir nauja simbolistinė kūrybos tautiškumo samprata, išsakyta kaip „intuityviai pagaunami tautos dvasios lobiai“. Baltrušaičio gyvenimo lūžį sukėlė 1917 m. Spalio revoliucija, po kurios jis trumpai vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai, tačiau slogi bolševikinė politika poetui buvo nepriimtina. Paskelbus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, 1920 m. paskirtas jos atstovu Maskvoje, įgijo nepriklausomo asmens statusą, ėmė rašyti lietuviškus eilėraščius. Daugelis jo draugų simbolistų, kartais ir jo padedami, turėjo emigruoti arba tapo politinio bolševikų teroro aukomis. 1939 m. Baltrušaitis išvyko į Paryžių kaip Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas. 1942 m. išleido pirmąjį ir vienintelį lietuviškų eilėraščių rinkinį Ašarų vainikas (I d. su Sruogos straipsniu „Baltrušaičio vainikas“). Po jo mirties kita lietuviškoji poezija išleista rinkiniu Aukuro dūmai (1944), o 1967 m. poezijos rinktinėje publikuota antroji Ašarų vainiko dalis.
Baltrušaitis buvo vienas žymiausių rusų ir lietuvių simbolistų. Jo poezijos žadinamą nuotaiką Viačeslavas Ivanovas taip apibūdino: „Tarsi iš už senų, išsikerojusių medžių, – pusiau prislopintų pilkų, storų bažnyčios sienų – suskambo vargonų fuga.“ Baltrušaičio simbolistinei poezijai būdinga dualistinė aukštosios amžinosios ir trumpaamžės žemiškosios būties samprata, apačios ir viršaus erdvinė priešprieša, filosofiniai gyvenimo prasmės apmąstymai, elegiška rimtis, vienatvės ir kančios motyvai, abstraktūs simboliniai vaizdai, kultūrinės citatos, metaforiška kalba, iškilminga mąsli intonacija, klasikinė forma. Parašyta asketiška silabine tonine eilėdara, dažniausiai jambiniais metrais. Rinkiniuose mėgo eilėraščius jungti į didesnius ciklus („Pavasario rasa“, „Smilkstantys toliai“, „Vynuogių metas“). Jo simbolizmas pasižymi mistinės prasmės simbolika (aukuras, auka, giesmė, žynys, bokštas, šventovė, pilis) ir aukštesniojo dieviškojo prado ilgesiu.
Kai kuriuos simbolius (tokius kaip šešėliai, krištolas, auksas, taurė, parkas, veidrodis) galima sieti su rusų simbolistams artima dvarų kultūra, o pamėgtus išdailintus ir rojaus pirmapradiškumą primenančius gamtos peizažus aiškinti kaip pasipriešinimą miestui, dabartinėms kapitalistinio gyvenimo blogybėms. Pirmojo pasaulinio karo metu iškylant naujoms modernizmo kryptims futurizmui ir akmeizmui, apsinuogino simbolistinės poezijos abtraktumas, patetiškumas ir kiti trūkumai, sulaukę literatūrinių parodijų ir kritikos.
Vėlesniuose lietuvių kalba parašytuose Baltrušaičio eilėraščiuose ankstesnės kūrybos filosofiškumas ir simboliškumas pripildomas konkretesnių kaimo buities ir gamtos vaizdų, atsiranda daugiau spalvų ir garsų. Juose dominuoja sukonkretintas motinos žemės vaizdinys, reiškiantis gimtinę, tėvų žemę, aprašoma sunki jos dalia ir skurdas. Atsiranda svarbi dvigubos reikšmės brolystės sąvoka, siejanti ir tautiečius kaip tos pačios žemės vaikus, ir visus žmones kaip Dievo kūrinius. Tačiau poetas visoje savo poezijoje išsaugo kalbančiojo – įsipareigojusiojo ir išrinktojo – distanciją. Šis kalbantysis moko, guodžia ir stiprina savo kenčiančius brolius, įprasmina sunkius jų darbus ir varganą dalią, palaiko tėvynės dvasią. Kentėjimo motyvas, sustiprintas Kristaus Golgotos kelio įvaizdžiu, yra vienas būdingiausių Baltrušaičio poezijoje. XX a. pradžios ir pirmosios pusės lietuvių kritikai, domėjęsi lietuviškosios dvasios problema, Baltrušaičio rusiškųjų kūrinių lietuviškumui priskyrė juose išsakytą labai glaudų gamtos ir žmogaus ryšį, būties visumos pojūtį, susijusį su ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios kultūros paveldu. Lietuviškajai poezijai, kurios perlu Sruoga pavadino eilėraštį „Ramunėlė“, būdinga savitų archaizmų ir naujadarų kalba. Lietuvių modernistų Baltrušaitis buvo gretinamas su Čiurlioniu. Jo kūryba turėjo įtakos Sruogos, Fausto Kiršos, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų lietuvių poetų simbolistinei poezijai, iš modernesnių – Jonui Juškaičiui, Elenai Puišytei. Be minėtų poetų, į lietuvių kalbą Baltrušaičio poeziją vertė Henrikas Radauskas, Linas Broga, Jonas Valaitis ir kt.
Chrestomatijai parinkti Baltrušaičio eilėraščiai „Gėlė“ ir „Ave, crux!“ yra vertimai iš pirmojo rinkinio Žemės laiptai. Baltrušaičio filosofinėje lyrikoje labai svarbi minties raida, tikslas per prieštaravimus, dramatinius vidinius konfliktus pasiekti bei sukelti meninės harmonijos įspūdį. Pirmasis eilėraštis sukurtas ryškinant lyrinio subjekto paralelę su laukų gėlyte. Nors žmogaus gyvenimas trumpas kaip gėlės žiedo žydėjimas, bet juos vienija ir guodžia ant jų besiliejanti dieviškosios būties šviesa. Antrasis eilėraštis, kurio pavadinimas reiškia „Būk pasveikintas, kryžiau!“ ir kuris parašytas Baltrušaičiui būdingais klasikiniais ketureiliais, žadina žmogaus kūrybines jėgas ir tobulėjimo poreikį, bet tai pasiekiama tik tiems, kurie nebijo kryžiaus kančios, sunkaus darbo ir nepraranda tikėjimo. Lyriniame Baltrušaičio eilėraštyje nedaug kūrybinio improvizavimo, retorinio šūkčiojimo, viskas labai apgalvota, darni kompozicijos forma. Iš lietuviško eilėraščių rinkinio atrinkti eilėraščiai „Lūšnos daina“, „Ramunėlė“, „Audėja“, „Amžių žvaigždynas“, „Mana mintis – žvaigždžių slapties troškimas...“. Eilėraštyje „Audėja“ pateiktas apibendrintas moters portretas, daug konkrečių kaimo buities detalių, bet audimas čia turi ir abstraktesnę perkeltinę prasmę – nunutrūkstamą gyvenimo audimą. „Ramunėlė“ – poetinis šedevras, kuriame atskleistas intymus žmogaus ryšys su gamta ir pasiekta poetinio vaizdo, garso ir jausmo vienovė. Eilėraščiuose „Amžių žvaigždynas“, „Mana mintis – žvaigždžių slapties troškimas...“ išsakomas aukštosios dvasinės būties grožis ir ilgesys.

Aušra Jurgutienė

Literatūra

Baltrušaitis

Ar žinote, kad...